Kaip apskritai buvo sugalvota, kad virkštelės kraujas gali būti vertingų ląstelių šaltinis?

Maždaug 1987-aisiais grupė mokslininkų tiesiog šnekėjosi ilsėdamiesi (vadinamoji „water cooler diskusija“ – pokalbis pertraukos metu atsitiktinai susitikus, pavyzdžiui, prie vandens aparato). Dr. Hal E. Broxmeyer, dr. Edward A. Boyse ir dr. Judith Bard svarstė, kad gimdymo metu prarandamas didelis kiekis kraujo, ir jis yra tiesiog iššvaistomas – tiek po gimdymo likę audiniai, tiek prarastas kraujas traktuojami kaip medicininė atlieka. Mokslininkų manymu, tai didžiulis žmogaus audinių švaistymas – jie norėjo ištyrinėti, kiek ir kokių vertingų ląstelių yra placentiniame kraujyje: galbūt iš jo būtų galima surinkti eritrocitų masę kraujo perpylimams?

Netrukus jie pasitelkė savo mokslines komandas ir buvo atrasta, kad virkštelės kraujyje gausu ne tik eritrocitų, bet ir baltųjų kraujo kūnelių, kurie yra labai jauni ir nediferencijuoti – tai yra, kamieninės ląstelės. Iki tol buvo manoma, kad ląstelės-pirmtakės randamos tik kaulų čiulpuose. Tapo aišku, kad virkštelės kraujas – puikus kaulų čiulpų atitikmuo, kurį galima panaudoti transplantacijoms. Pirmieji transplantacijų bandymai buvo atlikti su pelėmis, kol buvo įsitikinta tokios procedūros saugumu ir nauda.

1988-aisiais Paryžiuje buvo atlikta pirmoji virkštelės kraujo transplantacija žmogui, gydant Fankoni anemija sergantį berniuką Matt Farrow. Jam buvo transplantuotas jo naujai gimusios sesutės virkštelės kraujas. Procedūra susilaukė didelio pasisekimo, Matt pasveiko ir sėkmingai gyvena. Po pirmųjų atliktų procedūrų, virkštelės kraujo transplantacijų apimtis sparčiai išsiplėtė. Dabar visame pasaulyje yra apie 40 000 pacientų, kurie sėkmingai buvo pagydyti nuo hematologinių ir onkologinių ligų, atliekant virkštelės kraujo transplantaciją.

(Parengta pagal World Cord Blood Day 2022 dr. Maegan L. Capitano pranešimą)